Prie Dubysos sraunios mūsų kaimas

Nuo senovės lig pat šių dienų.

Moka rasti jis žmogišką laimę,

Moka džiaugtis jis posmais dainų.

 

Buvo vargo ir džiaugsmo čia buvo.

Keitės kartos, užaugo vaikai.

Bet širdies šiluma nepražuvo.

Visad mielas tu, kaime, likai.

 

O dabar vis gražėji ir augi,

Vis geriau ir gražiau gyveni.

Tėvų papročius sugebi saugot,

Į rytojų drąsiau vis eini.

 

Šito Butkiškės kaimo mes žmonės,

Bendros mintys suartina mus.

Iš gražiausių šalių be dvejonių

Mes sugrįžtam vis tiek į namus.

 

Šito Butkiškės kaimo mes žmonės,

Saviti ir bendri kaip šeima.

Jeigu tektų paklysti kelionėj,

Šaukia Butkiškė mus kaip mama.