Ateik, dar pabūkim. Ruduo palaukėj dega,
Šermukšniai prausiasi rytais ugnim.
Ir kas surinks jaunystės išbarstytą kelią
Kada šarma jau beldžiasi širdin.
Bet dar nenoriu dovanot tau ilgesį ir skausmą
Ir ašaras pageltusias klevų.
Aš noriu tau atnešti tyrą džiaugsmą
Ir saulės spindulius iš vasaros kaitrų.
Savo delnuos aš noriu tau atnešti žemės vėsą
Širdies virpėjimą, dainas žvaigždžių.
Aš noriu tau atnešti ilgesingą paukščio šauksmą
Iš tėviške alsuojančių plačių rudens laukų.
Bet dar pabūkim, pastovėkim, dar palaukim
Pavasariai žieduoti dar sugrįš.
Aplink kvatos mums žydinčios alyvos
Iš džiaugsmo vėl spurdės širdis.
Visiems gerai žinomas butkiškietis. Nors senolis jau atšventė 96 metų sukaktuves, bet jis labai guvus ir šviesaus proto. Ne veltui jam šiemet suteikta bendruomenės ,,Metų šviesuolio“ nominacija. Antanas kuria ir atmintinai deklamuoja eilėraščius.
Butkiške, mano brangioji,
Butkiške, mano žalia,
Kraštas darbščiųjų artojų,
Vingiai Dubysos šalia.
Užeikit, atvykit Siečiuosna
Mielai jus priglaus.
Dainas padainuosim,
Prie kumpio, alaus.
Upė ir nuostabios lankos
Dainos netyla širdy,
Džiaugsmas visus čia aplanko
Meilė užgimsta didi.
Užeikit, atvykit Siečiuosna
Mielai jus priglaus.
Dainas padainuosim,
Prie kumpio, alaus.
Butkiškė nuostabus kraštas
Protėvių kalbą girdi.
Mažvydas kūrė čia raštą,
Meilę nešiojo širdy.
Užeikit, atvykit Siečiuosna
Mielai jus priglaus.
Dainas padainuosim,
Prie kumpio, alaus.
Prie Dubysos sraunios mūsų kaimas
Nuo senovės lig pat šių dienų.
Moka rasti jis žmogišką laimę,
Moka džiaugtis jis posmais dainų.
Buvo vargo ir džiaugsmo čia buvo.
Keitės kartos, užaugo vaikai.
Bet širdies šiluma nepražuvo.
Visad mielas tu, kaime, likai.
O dabar vis gražėji ir augi,
Vis geriau ir gražiau gyveni.
Tėvų papročius sugebi saugot,
Į rytojų drąsiau vis eini.
Šito Butkiškės kaimo mes žmonės,
Bendros mintys suartina mus.
Iš gražiausių šalių be dvejonių
Mes sugrįžtam vis tiek į namus.
Šito Butkiškės kaimo mes žmonės,
Saviti ir bendri kaip šeima.
Jeigu tektų paklysti kelionėj,
Šaukia Butkiškė mus kaip mama.